virtualus kunas

Pandemijos laikotarpiu, kaip ir daugelis kūrėjų, Agnė ir Ula susidūrė su nemažai iššūkių. Todėl nusprendė, kad dabar kaip niekada svarbu rasti naujas strategijas prisitaikyti prie esamos situacijos, kai atstumai ir erdvės, jų (ne)prieinamumas ir suvokimas įgyja naują prasmę, o šokio ir teatro bendruomenė išgyvena iki šiol nepatirtą atskirtį nuo žiūrovo. Mūsų pačių kūnai, įsprausti į „Zoom“ ekranus, dažnai pasimetę laike ir erdvėje. Choreografinio tyrimo tikslas – atrasti, kas yra virtualus kūnas, kaip ir ar galime jį suvokti, pajausti; kaip jis gali egzistuoti ir veikti skirtingose tikrovėse.

Žvelgiant į Vakarų postmodernaus šokio istorinę liniją, randame begalę skirtingų metodikų bei praktikų, kuriomis remiantis konstruojamos skirtingos kūno sąvokos, iš kurių formavosi judėjimo stiliai ir technikos. Nuo 1970 m. iki 1980 m. matome stiprią tendenciją atsigręžti į vidinius, biologinius, anatominius, emocinius procesus, dirbant su būsenomis, kurios diktuoja formas, iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai. Stipri kitų meno sričių įtaka čia atveria galimybes eksperimentavimui. 1990 m. - 2000 m. laikotarpiu pereiname į dekonstrukcijos idėjas ir konceptualųjį šokį. Tik pradedame suvokti paskutinį dešimtmetį. Kaip ir visais laikais, kyla klausimas – kas toliau?

Pasaulinėje pandemijos akivaizdoje susiklosčiusi situacija kartu su vis spartėjančia technologijų pažanga atveria klausimą: galbūt prieš ieškant naujų choreografinių strategijų, pirmiausia turime vėl pažvelgti į dabartinę kūno sampratą? Sampratą, kuri taip pat taikoma virtualioje realybėje, kurioje didelė dalis mūsų gyvenimo transliuojama vis greitėjančiu interneto ryšiu, kur dirbtinis intelektas tampa dažnu palydovu, pagalbininku, patarėju. Kaip jaučiame savo „virtualų kūną“ ir ar galime jį atskirti nuo biologinio bei „perkelti“ į tikrovę? Ir kur baigiasi - prasideda tikrovės ribos 2021-aisiais?

Menininkės neneigia susiklosčiusios situacijos, neignoruoja kylančios frustracijos, kuomet yra
priverstos rasti artumą per atstumą bei šokti 2D dimensijoje, kuomet jų virtualus kūnas nuolat keletą sekundžių atsilieka nuo realaus. Jos neapsimeta, kad „viskas yra gerai“ ar kad
kada nors grįš į tai „kaip buvo“. Atvirkščiai, jos nori rasti būdus, kaip judėti šioje naujoje realybėje, suprasti, ką rezonuoja jų kūnai abejonių ir neapibrėžtumo pilnu metu ir kokią choreografinę kalbą turi sukonstruoti ateičiai. Kalbą, kuri galėtų egzistuoti realioje ir virtualioje realybėje, svyruotų tarp abiejų, apeliuotų į žmogaus ir dirbtinį intelektą. Beveik absoliučiai pasikeitus tam, kas dar visai neseniai atrodė normalu ir amžina, menininkės nebegali šokti lyg niekur nieko ir atsižvelgiant į naujų kūrybos sistemų ir estetinių vertybių poreikį, kuria naują „Dance Fiction“.